Įžvalgos
Lietuva
Tinklaraštis
Advokatų kontora, kuri rūpinasi savo klientais

Privalomoji mediacija šeimos ginčuose: džiaugtis ar nerimauti?

Nuo 2020 m. sausio 1 d. sprendžiant šeimos ginčus bus privaloma ikiteisminė mediacija: siekiant kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo, vaikų išlaikymo, turtinių prievolių ar kitais šeimos klausimais šalys bendru sutarimu arba viena ginčo šalių savo iniciatyva privalės inicijuoti privalomąją mediaciją. Pažymėtina, kad tokia tvarka bus taikoma tik ginčo atvejais, o esant šalių susitarimui dėl santuokos nutraukimo privalomosios mediacijos nereikės, šalims teliks pasitvirtinti taikų susitarimą teisme.

Žinoma, mediacija šeimos ginčuose nėra naujiena ir ji dažniausiai ir yra taikoma kilus šeimos ginčams. Todėl nestebina, kad įstatymų leidėjas pasirinko privalomąją mediaciją taikyti būtent šeimos ginčuose.

Taigi kilus šeimos ginčui šalys bendru sutarimu arba viena ginčo šalių savo iniciatyva turės kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus skyrimo (šalys esant bendram sutarimui galės pasirinkti ir mediatorių). Tokiais atvejais iš valstybės biudžeto bus apmokamos ne daugiau kaip keturios valandos mediacijos, ne daugiau kaip viena valanda pasirengimo mediacijai ir ne daugiau kaip viena valanda mediacijos rezultatų įforminimui. Šalys bendru sutarimu arba viena šalis savo iniciatyva taip pat galės nesikreipdami į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš karto kreiptis dėl mediacijos į savo pasirinktą mediatorių, įrašytą į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, tačiau tokiais atvejais mediaciją apmokės pačios šalys pagal susitarimą su mediatoriumi.

Vienai šaliai kreipusis dėl mediacijos, pasirinktas mediatorius arba Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kitai šaliai siųs pranešimą dėl inicijuojamos mediacijos. Jeigu per penkiolika darbo dienų pranešimo išsiuntimo dienos nebus gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, bus laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turės teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo. Taigi įstatymas numato saugiklių šaliai tais atvejais, kai kita šalis tyčia ar dėl kitokių priežasčių nesutiks medijuotis.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog teismas, nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Tai reiškia jog nesąžiningai šaliai (įskaitant šalį, kuri vengė medijuotis) bylinėjimosi išlaidos (ar dalis jų) gali būti nepriteisiamos, net jeigu ji laimėtų ginčą.

Ar privaloma mediacija bus naudinga ir veiksminga? Žinoma, mediacija yra vienas iš efektyviausių ginčų sprendimo būdų. 2018 m. Lietuvos teismų veiklos rezultatų apžvalgoje nurodyta, kad 2018 m. buvo baigti 452 teisminės mediacijos procesai, kuriuose pasirašytos 218 taikos sutarčių. Tai reiškia, jog vien sėkmingų teisminės mediacijos atvejų yra apie 50 procentų (neskaičiuojant ginčų, kurie išsprendžiami mediacijos būdu iki teismo). Todėl sveikintina, jeigu šalys ikiteismine tvarka išspręs kilusius klausimus ir nebereikės nagrinėti ginčo teisme, tačiau pakaks tik teisme patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Ypač tai svarbu kilus ginčui dėl vaikų – mediacija užtikrina visišką konfidencialumą ir neformalumą, kas skatina šalis greičiau ir efektyviau susitarti net tokiais jautriais klausimais ir tokiu būdu negilinti konflikto, mažiau traumuoti vaikus bei nesinaudoti jais kaip įrankiu savo tikslams pasiekti.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tam tikrus toliau nurodytus aspektus.

Pirmiausia pažymėtina, kad pačios šalys geriausiai jaučia, ar ginčas tikrai gali būti sprendžiamas taikiai. Vadinasi, šalys, net matydamos, kad ginčo spręsti taikiai neįmanoma (galbūt net ne tik dėl šalių vidinio nusistatymo, bet ir dėl objektyvių priežasčių), vis tiek bus priverstos medijuotis, taip gaištant laiką ir eikvojant šalių arba valstybės lėšas.

Pabrėžtina ir tai, kad mediatoriai nebūtinai turi teisinį išsilavinimą ir jie laikosi nešališkumo principo. Taip pat mediacijoje ginčas nebūtinai yra išsprendžiamas taip, kaip būtų išspręstas teisės aktų nustatyta tvarka ginčą nagrinėjant teisme (tiek, kiek tai nedraudžiama įstatymo). Todėl yra tikimybė, kad šalis, nesuprasdama savo teisių, mediacijos metu priims sau nenaudingus ar kitaip netinkamus sprendimus. Atsižvelgiant į tai,  siūlytina šalims net mediacijos metu pasitarti su advokatu. Pažymėtina, kad šalys gali net pačioje mediacijoje dalyvauti ne tik tiesiogiai, bet ir su advokatu, tokiu būdu užsitikrindamos, kad jų teisės bus apsaugotos, kad bus įvertintos visos šaliai naudingos galimybės bei kad šalys vietoje ir laiku gaus tinkamą teisinį patarimą.

Taigi nors mediacija atveria kelią taikių sprendimų paieškai bei, tikėtina, sumažins teismų darbo krūvį, tačiau vis dar yra diskutuotinų klausimų dėl teisinio reglamentavimo tobulinimo. Kita vertus, asmenys, siekiantys šeimos ginčą spręsti be mediacijos, iki 2020 m. sausio 1 d. turėtų suskubti kreiptis į teismus.