Delspinigiai yra viena iš įprasčiausių ir dažniausiai taikomų prievolių užtikrinimo priemonių. Jie įtraukiami beveik į kiekvieną susitarimą ir dažniausiai taikomi už pradelsimą laiku sumokėti pagal sutartį privalomas mokėti sumas.
Nepaisant to, praktikoje kyla įvairūs ginčai, susiję su reikalavimais apmokėti delspinigius, todėl toliau atkreipsime dėmesį į esmines taisykles, susijusias su delspinigiais.

Taisyklė Nr. 1

Susitarimas dėl delspinigių ir jų dydžio turi būti rašytinis, išskyrus atvejus, kai delspinigiai nustatomi teisės akte. Nesant konkretaus rašytinio susitarimo, tačiau buvus faktinį šalių susitarimą dėl delspinigių, kreditoriui tektų rašytiniais įrodymais įrodyti buvus konkretų šalių susitarimą dėl delspinigių ir jų dydžio.

Taisyklė Nr. 2

Delspinigiai skaičiuojami iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme nustatytus atvejus, kai delspinigiai skaičiuojami iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi jeigu šalių sutartyje nenustatyta, kad netesybos mokamos iki visiško prievolės įvykdymo, tai nuo kreipimosi į teismą dienos delspinigiai nepriteisiami. Tokiu atveju kreditorius galėtų reikalauti delspinigių tik iki bylos iškėlimo teisme, o iškėlus bylą kreditorius galėtų reikalauti tik sutartinių arba įstatyminių 5 ar 6 (jei sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys) procentų metinių palūkanų arba ne mažiau kaip 8 procentų metinių palūkanų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą (jeigu jis konkrečiu atveju taikytinas).

Taisyklė Nr. 3

Kartu su delspinigiais galima reikalauti ir kitų sumų (palūkanų, nuostolių). Šiuo atveju aktualu, kad delspinigiai atlieka ir civilinės atsakomybės funkciją. Lygiai tokią pačią funkciją atlieka ir kompensuojamosios palūkanos (mokamos už prievolės termino pradelsimą). Todėl jeigu kreditorius reikalautų ir delspinigių, ir kompensuojamųjų palūkanų už tą patį prievolės termino pažeidimą, teismas mažesniąją sumą įskaitytų į didesnę ir priteistų didesnę sumą. Kreditoriui reikalaujant nuostolių ir delspinigių, mažesnė suma taip pat būtų įskaityta į didesnę. Tačiau kreditoriui reikalaujant ir pelno (mokėjimo) palūkanų (mokamos už naudojimąsi skolintais pinigais), ir delspinigių, teismas priteistų abejas sumas, nes pelno (mokėjimo) palūkanų funkcija nėra nuostolių kompensavimas, o prievolės vykdymas natūra.

Taisyklė Nr. 4

Delspinigius galima mažinti. Pažymėtina, kad netesybos teismo gali būti mažinamos, jeigu jos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės (atkreiptinas dėmesys, kad netesybos nemažinamos, jeigu jos jau sumokėtos). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog koks netesybų dydis yra tinkamas, turi būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tuo atveju reikšmingas aplinkybes ir taikant teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus. Prie aplinkybių ir kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama mažinant netesybas, priskirtina: šalių sutartinių santykių pobūdis ir sutarties tikslai, tikrieji sutarties šalių ketinimai, sutarties sąlygų tarpusavio ryšys, šalių statusas (ar šalys yra vartotojai, ar šalys yra viešieji juridiniai asmenys, vykdantys visuomenines funkcijas), skolininko elgesys, kreditoriaus patirtų nuostolių dydis, sutarties šalių interesų pusiausvyra. Taip pat atsižvelgtina į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, ar visiškas nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių. Visgi dažniausiai teismai verslo santykiuose delspinigių nemažina, nes laiko šalis turinčiomis pakankamai galimybių dėl jų derėtis dar sudarant sutartį ar jos vykdymo eigoje. Dažniausiai toks gynybos būdas taikomas, kai skolininkas yra vartotojas.

Taisyklė Nr. 5

Įstatymas gali numatyti konkretų ar maksimaliai leistiną delspinigių dydį. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme taip pat numatyta, kad finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį (kai kredito gavėjas yra fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms) nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, nedidesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Nutraukus kredito sutartį arba pareikalavus grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,015 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyta, kad jeigu draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudikas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip.

Taisyklė Nr. 6

Ieškinio senaties terminas delspinigių reikalavimui yra 6 mėnesiai. Atitinkamai skolininkui reikalaujant taikyti šį ieškinio senaties terminą, teismas nepriteistų delspinigių daugiau nei už paskutinius 6 mėnesius iki kreipimosi į teismą dienos, nebent kreditorius įrodytų svarbias aplinkybes, lėmusias tokio ieškinio senaties termino praleidimą ir teismas atnaujintų ieškinio senaties terminą. Taigi kreditorius dar sudarydamas sutartį turi tinkamai apsibrėžti, kaip ir iki kada bus skaičiuojami delspinigiai, o siekdamas juos išieškoti turi tinkamai įvertinti terminus, per kuriuos turi kreiptis į teismą dėl delspinigių priteisimo. Reiškiant reikalavimus teismui atitinkamai aktualu pasikonsultuoti su profesionaliu teisininku, dėl galimybių reikalauti delspinigių konkrečiu atveju.