Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas: galimybė atgauti didesnes skolos išlaidas

Triniti

Verslo kasdienybėje neišvengiamai tenka susidurti su mokėjimų vėlavimu. Teisės aktuose yra numatytos galimybės kreditoriams ginti savo teises tokiais atvejais. Vienas iš kreditorių teises užtikrinančių teisės aktų yra Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Įstatymas).

Jau pats pavadinimas sako, kad įstatymas taikomas tik verslo santykiams, t.y. juo negali pasinaudoti vartotojai, perkantys prekes, paslaugas ar darbus nesusijusiems su verslu ar profesija savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti.

Esant skolininko įsipareigojimų nevykdymui, Įstatymas numato dvi pagrindines galimybes kreditoriui: gauti Įstatyme numatytas palūkanas ir išieškojimo išlaidų kompensaciją.

Visų pirma, Įstatyme numatyta pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji arba ribinė palūkanų norma. Pavyzdžiui, skolininkas turėjo sumokėti 1000 Eur sumą už suteiktas paslaugas/parduotas prekes/atliktus darbus iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., tačiau jos nesumokėjo. Įstatyme numatyta, kad palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma.  Tokiu atveju skolininkui bus taikoma 8 proc. palūkanų norma, t.y. 8 procentiniais punktais padidinta 2018 m. liepos 1 d. duomenimis vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma (nes 2018 m. liepos 1 d. duomenimis vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu), kuri buvo 0 proc.

Įstatyme numatyta palūkanų norma yra didesnė, nei numatyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, nes pagal pastarąjį verslo santykiuose galima reikalauti 6 proc. metinių palūkanų. Tačiau Įstatyme numatytos palūkanos taikomos tik tais atvejais, jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti. Todėl jeigu šalys sutartyje susitaria dėl konkretaus palūkanų dydžio, šis Įstatymas nebus taikomas. Kita vertus, šiame Įstatyme numatytas palūkanų dydis turėtų būti orientyru dėl sutartinių palūkanų dydžio, nes didesnį palūkanų dydį skolininkas gali ginčyti kaip nepagrįstą ir nesąžiningą.

Antra, Įstatymas taip pat numato fiksuotą 40 Eur kompensaciją skolos išieškojimo išlaidoms atlyginti. Taigi kreditorius, su kuriuo laiku neatsiskaitė skolininkas, turi teisę gauti 40 Eur sumą kaip kompensaciją už skolos išieškojimą. Pažymėtina, kad šis dydis yra neįrodinėtinas, t.y. kreditorius neprivalo pagrįsti, kad realiai patyrė bent 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų. Be šios sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Taigi, jeigu realios skolos išieškojimo išlaidos viršija 40 Eur sumą, kreditorius turi teisę reikalauti ir 40 Eur sumos, ir ją viršijančios realios skolos išieškojimo išlaidų sumos.

Įstatyme taip pat numatyti laikotarpiai, taikytini atsiskaitymui už prekes, paslaugas ar darbus. Komercinėje sutartyje tarp ūkio subjektų nustatytas mokėjimo už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ar atliktus darbus laikotarpis negali būti ilgesnis negu 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos, išskyrus atvejus, kai dėl to komercinėje sutartyje aiškiai susitariama kitaip ir jeigu tai nėra nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu. Iš esmės tai reiškia, kad 60 kalendorinių dienų terminas yra laikomas pakankamu ir sąžiningu skolininkui atsiskaityti, o ilgesnis terminas galėtų būti kvestionuotinas kaip nesąžiningas kreditoriaus atžvilgiu.

Taigi Įstatymas yra reikšmingas kreditorių teisių gynimui ir kreditorius kiekvienu atveju turėtų apsvarstyti galimybę pasinaudoti Įstatyme numatytomis priemonėmis ginti savo teises.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *