Laikinosios apsaugos priemonės viešuosiuose pirkimuose

Triniti

Laikinųjų apsaugos priemonių (pirkimo arba sutarties vykdymo stabdymas, draudimas sudaryti sutartį) taikymas viešajame pirkime yra viena iš nemaloniausių priemonių, kurių gali imtis perkančiosios organizacijos veiksmais nepatenkinti tiekėjai. Sustabdžius viešojo pirkimo procedūras ar sutarties vykdymą, nuo to kenčia visi – perkančiosios organizacijos, nes negali sudaryti viešojo pirkimo sutarties; tiekėjai, nes negali toliau varžytis pirkime; galiausiai – visuomenė, nes negauna reikiamų prekių, paslaugų ar darbų.

Siūlomas sprendimas – privalomas depozitas

Viešųjų pirkimų bendruomenėje prasidėjus diskusijai, kaip suvaldyti šiuos sudėtingus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesus, kyla mintis įtvirtinti privalomo depozito institutą taikant laikinąsias apsaugos priemones. Diskutuojant apie privalomo depozito institutą ir ketinant jį efektyviai taikyti, pirmiausia, reikėtų apsibrėžti, kokie būtų tokio depozito privalumai ir trūkumai bei kokių rezultatų būtų galima laukti ir tikėtis.

Pranašumas vienas, o trūkumų daug

Pagrindinis ir vienintelis tokio sprendimo pranašumas yra tas, kad iš dalies būtų suvaldomi nepagrįsti tiekėjų reikalavimai, kitaip tariant tiekėjai, kurie net ir neturėdami pagrįstų argumentų dėl perkančiosios organizacijos sprendimų neteisėtumo vis tiek kreipiasi į teismus prašydami stabdyti viešąjį pirkimą ar uždrausti vykdyti jau sudarytą viešojo pirkimo sutartį. Esant privalomo depozito sąlygai tokių tiekėjų veiksmai būtų apriboti, nes atsirastų grėsmė prarasti depozitą.

Tačiau privalomo depozito įtvirtinimas taikant laikinąsias apsaugos priemones bylose dėl viešųjų pirkimų turi eilę trūkumų, kurie nusveria jo vienintelį privalumą. Visų pirma, tokiu būdu būtų neadekvačiai ribojama konstitucinė teisė į teisminę gynybą. Tiekėjų, kurie pagrįstai įsitikinę perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumu, teisė kreiptis į teismą yra ribojama dirbtinai. Tiekėjai gali sąmoningai atsisakyti prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes toks jų teisių gynimo būdas galbūt kainuotų per brangiai. Be to, įtvirtinant privalomą depozitą būtų užšaldomos tiekėjų lėšos, kurios yra reikalingos vykdyti ūkinę veiklą. Ši problema ypač aktuali tais atvejais, kai tiekėjas dalyvauja keliuose ginčuose vienu metu. Akivaizdu, kad teisminis procesas tokiu atveju būtų ypatingai brangus.

Įvertinus besąlyginio depozito pranašumus ir trūkumus, akivaizdu, kad besąlyginio depozito instituto įtvirtinimas galėtų sukelti dar daugiau įtampos tarp tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų.

Užkardyti nepagrįstus tiekėjų reikalavimus galima ir kitais būdais

Privalomą depozitą gali pakeisti ir šiuo metu tą daro kitos procesinės priemonės – žyminis mokestis, bylinėjimosi išlaidų iš neteisios šalies priteisimas ir nuostolių atlyginimo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių užtikrinimas. Šios priemonės visos kartu taip pat atlieka esminę privalomo depozito funkciją – riboja nepagrįstus tiekėjų reikalavimus perkančiosioms organizacijoms, tačiau neturi tokių trūkumų, kuriuos turi privalomas depozitas ar bent jau šie trūkumai tiekėjams, kurie nori gintis savo teises teisme, nesukelia esminių neigiamų finansinių pasekmių.

Tiekėjo, kuris galbūt piktnaudžiauja savo teise kreiptis į teismą, veiksmus apriboja pareiga mokėti žyminį mokestį arba pareiga atlyginti laimėjusios šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, perkančioji organizacija mato, kad tiekėjo tiek ieškinys, tiek prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra akivaizdžiai nepagrįsti ir gali prašyti taikyti nuostolių atlyginimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimą (t. y. sumokėti depozitą arba pateikti banko garantiją).

Taip pat privalomo depozito instituto taikymo įtvirtinimas sukeltų gausybę problemų tiekėjams, ketinantiems pagrįstai ginti savo teises ir pareigas – tiekėjas sąmoningai neinicijuos ginčo proceso, net ir turėdamas teisinį pagrindą, nes supras, jog dėl vienų ar kitokių priežasčių depozito praradimo tikimybė yra. Galiausiai, tiekėjams – verslo subjektams – depozitą sudarančios piniginės lėšos yra būtinos atsiskaityti su savo kontrahentais.

Problemos šaknys – nesusikalbėjime

Tiekėjai ir perkančioji organizacija idealiu atveju turėtų vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti pirkimo sąlygas ir jų keliamus reikalavimus tiekėjams. Tačiau realybė yra kiek kitokia – dažnai perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų interesai bei pirkimo sąlygų supratimas prasilenkia. To priežasčių yra visa eilė.

Lietuvoje veikia ir pirkimus atlieka daugiau nei 3500 įvairių perkančiųjų organizacijų, kurios pirkimuose privalo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu, teismų praktika ir kitais teisės aktais. Joms visoms taip suteikta diskrecijos teisė aiškinti pirkimo sąlygas. Tačiau tam tikrais atvejais šią teisę perkančiosios organizacijos supranta ženkliai plačiau nei ją supranta tiekėjai. Toks skirtingas pirkimo sąlygų turinio ir prasmės suvokimas ir sąlygoja ginčus.

Tiekėjai vengtų bereikalingų ginčų, jei galėtų numatyti, kaip vienu ar kitu atveju pasielgs perkančioji organizacija arba teismas. Vienodos praktikos, deja, kai kuriais viešųjų pirkimų klausimais taip pat nėra.

Dėl šių priežasčių tikslingiau būtų investuoti į vienodo viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo supratimą tarp tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų, vietoj pastangų ieškoti atsakomųjų priemonių tiekėjams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *