Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje DELFI prieš Estiją

Triniti

Pranešimai tarptautinėje žiniasklaidoje apie priimtą sprendimą:

„Forbes“: „kiekviena skaitytojų komentarus skelbianti svetainė dabar susiduria su europinio masto problema“

„Guardian“: „sprendimas, kuris turėtų įvaryti baimės bet kurios svetainės operatoriams“.

„Index of Censorship“ : „svetainių valdytojams keliantis nerimą sprendimas“.

Article 9: “šio Teismo sprendimo pasekmės gali būti tokios, kad naujienų portalams, norintiems išvengti atsakomybės, tektų pašalinti komentarų skiltis“

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. spalio 10 d. pripažino, kad Estijos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimu byloje Vjatšeslav Leedo prieš „Delfi“ nustatė pagrįstą ir proporcingą žodžio laisvės apribojimą interneto portalo atžvilgiu.

Būdami DELFI advokatais Estijoje, pasiliekame teisę į savo atskirą nuomonę dėl šių priežasčių:

Visi interneto portalų valdytojai apsimeta nieko nepastebintys?

EŽTT nustatė, kad 2006 m. „Delfi“ portale skelbtas straipsnis „SLK sugadino planuotą ledo kelią“ nepažeidė žurnalisto etikos. Deja, straipsnis dėl savo turinio turėjo neigiamą poveikį Estijos salų gyventojams, kurie tą žiemą vietoje nemokamo ledo kelio buvo priversti naudotis mokamomis keltų paslaugomis. Todėl „Delfi“ turėjo ir privalėjo suvokti, kad straipsnis galėjo sukelti neigiamą reakciją laivybos kompanijos ir jos vadovų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, buvo pakankamai didelė tikimybė, kad neigiami komentarai peržengs bet kokias priimtinos kritikos ribas ir nusiris iki įžeidinėjimo be jokio pagrindo lygio.

Teisinėje terminijoje toks institutas vadinamas „sąmoningu aklumu“. Klasikinis sąmoningo aklumo pavyzdys yra 1992 m. JAV teisme nagrinėta byla, kurioje buvo sprendžiama, ar prekybos centro savininkui kils atsakomybė už šiame centre patalpas nuomojančios parduotuvės veiksmus. Šioje byloje nustatyta, kad prekybos centre veikusi parduotuvė „HARD ROCK“ pardavinėjo marškinėlius, kainuojančius ne daugiau kaip keliasdešimt procentų jų tikrosios vertės, kurie neretai buvo parduodami su nuo jų nuplėštomis kainomis ir etiketėmis. Teismas nustatė, kad prekybos centro savininkas negalėjo nepastebėti tokios veiklos. Taigi, teisiniu požiūriu, sąmoningas aklumas yra situacija, kai asmeniui turėtų kilti pagristų įtarimų dėl galimo įstatymo pažeidimo, tačiau jis sąmoningai nusprendžia nesikišti. Skaitmeninėje visuomenėje šis principas taikomas internetinėms pokalbių svetainėms, komentarų skiltims, interneto parduotuvėms ir rinkoms.

Iki šiol, šio principo taikymas buvo paremtas požiūriu, kad informaciją sauganti šalis savo elgesiu turėjo vienaip ar kitaip išprovokuoti trečiąjį asmenį imtis neteisėtų veiksmų. DELFI atveju tai reikštų, kad, norint pritaikyti sugriežtintus reikalavimus, straipsnis turėjo būti provokuojamo turinio ar kitaip skatinantis skaitytojus rašyti „netinkamus komentarus“. Tačiau šiuo atveju provokatorius buvo ne pranešimą apie įvykį patalpinęs DELFI portalas, o pati nukentėjusioji šalis, kuri ir sugadino ledo kelią.

Padraig Reidy ironiškai užsimena, kad EŽTT sprendimas, be kita ko, jį nustebino tuo, kad „bet kuris moderatorius pasakytų, kad prieštaringų komentarų gali pasitaikyti pačiose netikėčiausiose vietose“. Pritariu šiai nuomonei. Turbūt tiktai saulėtą orą pranašaujanti liepos mėnesio orų prognozė negalėtų sukelti jokių neigiamų emocijų. Bet net ir dėl to negali būti absoliučiai tikras, nes net ir toks pranešimas gali sukelti daug „neigiamų emocijų“ žmogui belaukiančiam lietaus, kuris palaistytų jo bulvių lauką. Taigi nors EŽTK teismo sprendimas, jį skaitant pažodžiui, nurodo, kad sugriežtinti reikalavimai taikytini „kai kuriems straipsniams“, praktikoje tai reiškia, kad tokius atsakomybės atsiradimo kriterijus galima pritaikyti bet kuriam straipsniui.

Įžeidimų būtų galima išvengti tik… panaikinus komentarų skiltis?

EŽTT be kita ko nustatė, kad DELFI nesielgė visiškai aplaidžiai, kadangi komentarų skelbimo taisyklėse komentatoriai buvo informuoti apie jų atsakomybę už jų skelbiamų pranešimų turinį. Be to, buvo pasitelkta automatinė žodžių filtravimo sistema, atpažįstanti kai kurių vulgarių žodžių kamienus. Negana to, portalas naudojosi netinkamo turinio komentarų pranešimo ir šalinimo sistema, kurią teismas įvertino kaip priemonę, kuria „lengva naudotis vienu mygtuko spustelėjimu“.

Nustatęs čia minimas aplinkybes, teismas vis tiek nusprendė, kad DELFI portale taikytų priemonių nepakako užtikrinti, kad būtų išvengta žalos asmenų reputacijai.

Kokias priemones pasitelkus būtų galima išvengti žalos asmenų reputacijai? Mano įsitikinimu, vienintelė garantuota priemonė – apskritai pašalinti komentarų skiltį. Bet ar demokratinėje visuomenėje tai būtų pagrįsta ir tikrai būtina? Esu linkus tuo abejoti.

Atsakomybės būtų galima išvengti… reikalaujant patvirtinti asmens tapatybę?

EŽTT savo sprendime pripažįsta interneto vartotojų norą neatskleisti savo tapatybės. Tai suprantama, ypač turint omeny, kad EŽTT yra žmogaus teises ginanti Europos Tarybos institucija ir kad svarbiausioje Europos Tarybos Ministrų kabineto deklaracijoje dėl interneto teigiama, kad siekdamos užtikrinti apsaugą nuo sekimo internete ir stiprinti informacijos ir idėjų išraiškos laisvę valstybės narės turėtų gerbti interneto vartotojų valią išlaikyti savo tapatybę paslaptyje (anonimiškumo principas).

Tuo pačiu teismo įsitikinimu, interneto portalui kils atsakomybė, jam nusprendus leisti neregistruotiems vartotojams skelbti komentarus. ŽTT, atrodo, sutinka, kad komentuoti turėtų būti leidžiama tik kokiu nors būdu užsiregistravusiems arba tikruoju vardu pasirašiusiems asmenims. Nesutikčiau su tuo, ir štai dėl ko:

1. Reikalavimas patvirtinti tapatybę nurodant savo vardą ir pavardę, kaip komentavimo sąlyga, paprastai tariant, yra vaikiškas ir neprotingas.

Toliau pateikiu šį teiginį pagrindžiantį pavyzdį. Siekdama suvaldyti kibernetinio šmeižto protrūkius, Pietų Korėja 2007 m. priėmė įstatymą, kuriuo didelio lankomumo interneto portalai, kuriuose per dieną apsilanko daugiau kaip 100 tūkst. vartotojų, buvo įpareigoti taikyti tapatybės nustatymo pagal vardą ir pavardę sistemą. Kaip rašoma įstatymo poveikio analizėje, gerokai sumažėjo bendras komentarų skaičius, tačiau įžeidžiamo turinio komentarų skaičius nepakito, o tarptautinės kompanijos rado savų būdų, kaip apeiti sistemą. Dėl to Pietų Korėjos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugpjūčio 23 d. nustatė, kad minėtas įstatymas prieštaravo Konstitucijai, nes iš esmės veikė kaip išankstinė cenzūros priemonė ir pasirodė esąs netinkamas numatytam tikslui pasiekti;

2. Reikalavimas registruoti vartotojus (pvz., elektroniniu paštu) yra nepakankamas ir apskritai nepadėtų pasiekti jokio tikslo. Pagrindinė priežastis ta, kad portalas jau ir taip saugo komentatorių IP adresus. Registracijos nepakaktų „pričiupti“ komentuotojams, kurie siekdami nuslėpti savo IP adresą naudojasi virtualiais privačiais tinklais (VPN) ar tarpiniais serveriais. Galiausiai, pakanka susikurti dar vieną „Gmail“ paskyrą ir jau turi suklastotą internetinę tapatybę.

Esu įsitikinus, kad „anonimiškumas“ dar nereiškia „netinkamų komentarų“. Tai patvirtina ir keli tyrimai. Komentavimo ir informacijos saugojimo paslaugas teikiančios bendrovės „Disqus“ atliktas tyrimas atskleidė, kaip pasiskirstę neigiami komentarai ir jų autoriai: tiek tarp slapyvardžiais prisidengusių vartotojų, tiek tarp anoniminių komentatorių „netinkami komentarai“ sudarė 11 proc. visų paskelbtų komentarų, o tarp tikrų vardu ir pavarde pasirašiusių vartotojų – 9 proc. visų komentarų. Taigi, „prevencinės cenzūros“ priemonės padėtų sumažinti „blogų komentarų“ skaičių net keliais procentais! Ar tikrai tikslas pateisina priemones? Manau, kad tikrai ne.

Ir žinoma, dar liko ta gauruota pabaisa, vadinama „cenzūra“… Manyčiau, kad cenzūra gali būti laikomos visos priemonės, kuriomis tam tikriems asmenims užkertamas kelias reikšti savo nuomonę. Reikalavimas pateikti tikrą vardą ir pavardę kuo puikiausiai surištų rankas darbuotojams, norintiems pareikšti kritiką savo darbdavių atžvilgiu po jų veiklą nagrinėjančiais straipsniais, panašiai, kaip ir politinių partijų nariams pasisakyti po straipsniais apie jų partiją, ir pan. Net neverta aiškinti, ką interneto anonimiškumas reiškia represinių režimų engiamoms tautoms visame pasaulyje. Tai suvokė ir Pietų Korėjos Konstitucinis Teismas, panaikinęs nacionalinį įstatymą, įtvirtinusį reikalavimą nurodyti komentuojančiojo vardą ir pavardę.

Kas toliau?

Yra viena priežastis, kodėl po sprendimo byloje „Delfi“ prieš Estiją visi didžiausi Europos leidiniai nerimauja dėl komentarų skilčių likimo. Dėl to turėtų sunerimti ir Estijos interneto portalai, ir tinklaraščiai bei kitų bendravimą skatinančių naujosios žiniasklaidos formų atstovai.

Kaip bloga skelbiančio varpo dūžiai skamba rašytojo Aldouso Huxley žodžiai:
Technologijų pažanga atnešė mums tik dar veiksmingesnių priemonių žengti atgal.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *