Kaip nustatyti kompensaciją darbuotojui už nekonkuravimą?

Triniti

Nekonkuravimo susitarimu vadinamas darbuotojo įsipareigojimas darbo sutarties galiojimo metu ir/ar tam tikrą laiką nutrūkus darbo santykiams nekonkuruoti su darbdaviu. Tokie susitarimai yra pasirašomi siekiant apsaugoti bendrovės konfidencialią informaciją, užkirsti kelią darbuotojui verstis analogiška veikla bei dalyvauti konkurentų veikloje, taip padarant žalą darbdaviui.

Nors nekonkuravimo susitarimai Lietuvoje nėra uždrausti, tačiau Lietuvos teisės aktai jų detaliai nereglamentuoja. Remiantis teismų formuojama praktika nekonkuravimo susitarimas yra vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris, kuris gali būti įtraukiamas į darbo sutartį arba pasirašomas kaip atskiras dokumentas, reiškiantis savanorišką darbuotojo teisės dirbti tam tikroje srityje apribojimą.

Pasirašant nekonkuravimo susitarimą svarbu rasti balansą tarp darbdavio interesų ir darbuotojo suvaržymų verstis tam tikra profesine veikla. Taip pat tokių susitarimų sudarymui yra taikoma visa eilė teisėtumo sąlygų, tokių kaip: draudimas konkuruoti turi būti konkretus ir aiškus, nekonkuravimo sąlyga turi būti apribota laike ir erdvėje, bei už nekonkuravimą turi būti teisingai atlyginta. Pastarosios sąlygos laikymasis yra aktualus, kadangi ilgą laiką nebuvo žinoma, kokio dydžio kompensacija už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti mokama, tačiau dabar teismas jau nubrėžė gaires, pasisakydamas dėl kompensacijos dydžio ir jos nustatymo tvarkos.

Kelios per paskutiniuosius kelis mėnesius paskelbtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau-LAT) nutartys suformavo praktiką, padėsiančią įmonėms išvengti klaidų, bei iki minimumo sumažinti nekonkuravimo susitarimų negaliojimo riziką, nustatant kompensacijų už nekonkuravimą dydį bei mokėjimo tvarką.

Svarbi šalių interesų pusiausvyra

Birželio pabaigoje LAT vienoje iš bylų nurodė konkrečius nekonkuravimo susitarimo kompensacijai keliamus reikalavimus. LAT išaiškino, kad nekonkuravimo susitarimuose yra ypač svarbi šalių interesų pusiausvyra, t. y. darbdavio interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant darbuotojo veiksmus ir jo naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją. Ar nekonkuravimo susitarimą buvo galima sudaryti konkrečiu atveju su konkrečiu darbuotoju, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į individualias aplinkybes, įvertinant darbuotojo pareigų pobūdį ir specifiką, darbe naudojamos informacijos kiekį ir svarbą įmonės veiklai, taip pat veiklos, kurią apima darbuotojo pareigos, santykį su visos įmonės veiklos apimtimi, jo įgytų žinių ir įgūdžių reikšmingumą, įtakos konkurencijai realumą ir kt.

Šioje situacijoje darbuotojui mokėta 9 proc. kompensacija nuo atlyginimo vidurkio (kuri sudarė apie 90 EUR) buvo pripažinta per maža bei neatitinkančia sąžiningumo ir teisingumo principų, atsižvelgiant į tai, jog nekonkuravimo susitarimu buvo nustatyta itin plati ribojimų apimtis – neužsiimti jokia su darbdaviu konkuruojančia veikla, įskaitant darbų atlikimą ar paslaugų teikimą konkuruojančia veikla užsiimančiam asmeniui. Taigi, LAT savo nutartimi pabrėžė, jog tarp darbdavio ir darbuotojo sudaryti nekonkuravimo susitarimai yra negaliojantys, jei darbuotojui nėra mokama teisinga ir sąžininga kompensacija.

Liepos pradžioje LAT savo nutartimi papildė teismų praktiką aptariamu klausimu. Teismas išaiškino, kadangi darbdavio ir darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. LAT taip pat pasisakė, kad darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip atlyginimas už ką nors kitą nei darbuotojo darbas. Dėl to susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų.

Nepakankama kompensacija už nekonkuravimą

Remdamiesi pastaruoju metu LAT formuojama praktika, galime daryti išvadą, jog esant plačiai nekonkuravimo įsipareigojimų apimčiai, draudžiančiai užsiimti buvusiam darbdaviui konkurencinga veikla, šiai dienai dažnai taikoma tik nedidelę atlyginimo dalį sudaranti kompensacija gali būti teisėta priežastis darbuotojui nesilaikyti nekonkuravimo susitarimo, nes tokia kompensacija nėra laikoma pakankama. Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina iš naujo peržiūrėti įmonėje galiojančią nekonkuravimo susitarimų sistemą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *